Gegužė atneša dar vieną didžiosios antihitlerinės koalicijos pergalės Antrajame pasauliniame kare šventės metus. Kiekvienais metais Y pasitinka tuos laikus kovojusius ir išgyvenusius rusų veteranus. Jie nešioja visus savo apdovanojimus, kovos medaliai;stalus puošia tradiciniai raudoni gvazdikai; kambarį užpildo pažįstamos jaudinančios karo metų dainos, dalinamasi prisiminimais. Deja, mažiau palaikų tų, kurie dalyvavo šiame niokojančiame ir kruviniausiame kare žmonijos istorijoje. Kiekvienais metais, aplink stalą yra mažiau kėdžių; istorijos trumpinamos, o nebegyvų sąrašas ilgėja.
Šie metai yra labai ypatingi pasaulio istorijoje: 70 praėjo metai nuo Gegužės dienos 1945, kai nacistinis vokietis pasirašė kapituliacijos dokumentus. Rusams, karas buvo ir tebėra šventas, jie tai pavadino “Didysis Tėvynės karas”. Vietos Didžiojo Tėvynės karo veteranų tarybos pirmininkas, karo lakūnas Vladimiras Gudkinas, padėjo organizuoti susitikimą , kviečia ne tik veteranus, bet ir tie, kurie išgyveno baisius karo metus, tų, kurie savo paauglystę iškeitė į sunkų darbą atstatydami sugriautus miestus; tų, kurie neteko savo artimųjų ir tiesiog per stebuklą išgyveno.
Vienas iš Y seniausių veteranų yra 95 metų Michaelas Feiginas – kovojo garsiajame Stalingrado mūšyje, buvo apdovanotas daugybe medalių “Už drąsą”, “Už karinius nuopelnus”, “Stalingrado gynybai “,” Kijevo gynybai, “” Už Kenigsbergo užėmimą “,” Už pergalę prieš Vokietiją “… Žiūrint į apdovanojimus , galima atsekti karą. Paklaustas apie savo karo patirtį, Maiklas vengia kalbėti apie karo sunkumus, bet dažniausiai prisimena rytą, kai pamatė „Spanglid Banner“ kitoje Elbės upės pusėje., Vokietija per sunkų tankų dulkių debesį. Nežinant, ką apie tai galvoti, Maiklas apie reginį pranešė savo viršininkams, matydamas, kaip JAV kariai veržiasi į dešinįjį krantą. Tai buvo diena, kai sovietų ir amerikiečių kariuomenės kirto ir susijungė, dar kartą patvirtindamas trijų sąjungininkų jėgų pasiryžimą užbaigti Antrąjį pasaulinį karą ir sunaikinti Trečiąjį Reichą.
Nepaisant jo pagarbos “auksinis” amžiaus 95, Michailas yra geros nuotaikos ir sveikatos. Jis tai sieja su savo ilgaamžiu geriausiu draugu, asmeninis gydytojas, ir mylima žmona Ida iš 50 metų. Jis sako, kad tai amžinai dėkingas savo brangiam draugui, asmeninis gydytojas, jo mylima žmona Ida , kuri savo ruožtu teigia, kad jos laimingą gyvenimą lėmė tik jos pacientas, palaikantis ir mylintis vyras, Mykolas. Idos istorija apie išgyvenusįjį yra galingas drąsos ir atkaklumo liudijimas. Būdamas paauglys, ji gyveno ir išgyveno dvejus su puse metų žiauraus Leningrado apgulimo. Ji visada prisimena žodžių reikšmes’ maistas ” ir “skanus” buvo jai svetimi… Vieną dieną, – prisimena ji, ją užhipnotizavo po purvinu ledu pamačiusi sušalusį geltoną žirnį, ir džiugiai įsivaizduodama jos skonį burnoje, ji pamatė berniuką, kuris jau stengėsi atšildyti ledą ir pirštais pasiekti tą žirnį..Nuotraukoje žemiau; Rusijos Tarybos atstovas įteikia naujai sukurtą medalį, skirtą atminti 70 Mykolo jubiliejus
Parašė Rachel Minevich, rusų žurnalistas , savanoris Y.
Pergalės diena – atostogos su ašaromis akyse
9 Švęskime didžiąją antihitlerinės koalicijos šalių pergalę Antrajame pasauliniame kare. Kasmet YM & TAIP (arba tiesiog Y) Vašingtono aukštumos ir Invudas, pačioje Manheteno šiaurėje,susitinka veteranai – juos, PSO “kardas ir plūgas” priartino Pergalę. Šią dieną čia ypatingai iškilmingai: veteranai įteikė visus savo apdovanojimus, kariniai ordinai ir medaliai; ant stalų – tradiciniai raudoni gvazdikai, skamba pažįstamai visose karo metų dainose, prisiminimais dalijasi veteranai… Deja, jų lieka vis mažiau, kurie dalyvavo šiame pražūtingiausiame ir kruviniausiame kare žmonijos istorijoje. Kasmet prie stalų lieka vis daugiau tuščių vietų., trumpesnės istorijos, vis ilgesnis tų sąrašas, kurio nebėra su mumis. Na, laikas daro savo… Šie metai ypatingi pokario istorijoje.: praėjo 70 metų nuo Tomomai dienos 1945 metų, Kada buvo pasirašytas nacistinės Vokietijos perdavimo aktas?. Rusams šis karas buvo ir tebėra šventas., Didysis patriotas. Vietinės Antrojo pasaulinio karo veteranų tarybos pirmininkas, kovos dalyvis, karo lakūnas Vladimiras Gudkinas, pakvietė į susitikimą 25 Žmogus – ne tik buvę fronto kariai, bet ir tie, vis dar gyvas, baisių metų liudininkai, kurio likime karas paliko neišdildomą pėdsaką: kurie išgyveno Leningrado blokadą, kuris paauglystėje dirbo gale, padedant frontui, kurių artimieji mirė arba, priešingai, stebuklingai išgelbėtas…Vienas seniausių veteranų, 95-vasarą Michailas Feiginas, – tankistas, Stalingrado mūšio dalyvis, II laipsnio Tėvynės karo ordino kavalierius, apdovanotas daugybe medalių: “Už drąsą”, “Už karinius nuopelnus”, “Dėl
Stalingrado gynyba”, “Kijevo gynybai”, “Už Koenigsbergo užėmimą”, “Už pergalę prieš Vokietiją”… Kaip šitas, apdovanojimais, galite atsekti jo mūšio kelią. Jis yra santūrus, lakoniškas, nemėgsta kalbėti apie kariuomenę
sunkumus ir sunkumus, bet jis gerai prisimena tą rytą, kai per storą dulkių debesį, iškeltas tankų vikšrais, jie pamatė dryžuotą reklaminį skydelį kitoje Elbės pusėje. Nežinodamas, ką daryti, jie pranešė
komandą. Tuo tarpu sąjungininkų tankai jau buvo gabenami pontonais į dešinįjį upės krantą…
Dėl savo garbingo amžiaus Michailas yra gana linksmas ir geros formos.. Jis sako, kad esu skolingas savo brangiam draugui, asmeninis gydytojas, mylima žmona Ida, su kuriais jie jau kartu 50 metų. Ir Ida patikina, kas išlaiko dėkingumą vyrui, jo kantrybės, parama, supratimas. Paauglystėje ji išgyveno Leningrado apgultį, išgyveno, bet gerai prisimink, kokia jai tuomet buvo nesuprantama žodžių prasmė “valgyti” ir “skanus”. Kartą ji pamatė nešvariame lede sustingusį geltoną žirnį, kurie ją tiesiog užhipnotizavo, ji tik galvojo, kaip dabar įdėti į burną…bet kažkoks berniukas, prieš ją, jau bandė delnu tirpdyti ledus…
Šventėje dalyvavęs Rusijos konsulato darbuotojas pergalės 70-mečio proga visiems susitikimo dalyviams įteikė atminimo medalius..
Rašelė Minevičius
